PRADŽIA
Seniausiu išlikusiu kino filmu laikomas dviejų sekundžių trukmės filmukas, nufilmuotas išradėjo Louis Le Prince’o 1888 m.
Svarbus išradimas, turėjęs įtakos kino atsiradimui, buvo celiulioidinė juosta, ant kurios buvo galima užfiksuoti paveikslėlių seriją (išradėjas Viljamas Kenedis Loris Diksonas). Ši juosta tapo judančių vaizdų fiksavimo bei projektavimo pagrindu. 1893 m. Pasaulinėje parodoje, vykusioje Čikagoje, Tomas Edisonas pristatė du šios juostos pagrindu sukurtus išradimus: „kinetografą“ (pirmąją kino kamerą) ir „kinetoskopą“ (dėžę, kurioje buvo per didinamąjį stiklą buvo galima žiūrėti į apšviestą judančią juostą). Kinetoskopui trumpi filmukai buvo kuriami „Juodojoje Marijoje“ – pirmojoje pasaulyje kino studijoje. Filmukuose buvo vaizduojamos scenos iš kasdienio gyvenimo, akrobatų pasirodymai, miuzikholų ir bokso scenos.
Kinetoskopai sulaukė sėkmės ir Europoje, tačiau Edisonas JAV jų nepatentavo, nes jie rėmėsi daugeliu kitų išradimų už JAV ribų. Todėl netruko atsirasti įvairių kinetoskopo imitacijų, pavyzdžiui, brito Roberto V. Polo ir jo partnerio Berto Akreso sukurta kamera. Polas norėjo, kad filmus būtų galima demonstruoti ne vienam žiūrovui atskirai, o grupei, tad išrado projektorių ir 1895 m. surengė pirmąjį viešą seansą. Maždaug tuo pačiu metu Prancūzijoje broliai Ogiustas ir Luj Lumjerai išrado „sinematografą“: nešiojamą įrenginį, kuriame buvo kamera, spausdinimo įrankis ir projektorius. 1895 m. pabaigoje Paryžiuje brolių tėvas pradėjo rodyti filmus už pinigus. Liumjerai greitai tapo pagrindiniais kino gamintojais Europoje. Pirmaisiais išgarsėjusiais Liumjerų trumpais kino filmais tapo tokie vaizdai kaip „Darbininkai, išeinantys iš fabriko“ ar „Aplietas laistytojas“. Net Edisonas, iš pradžių skeptiškai žiūrėjęs į filmų projektavimą, pamatęs Liumjerų sėkmę, pradėjo demonstruoti filmus „vitaskopu“. Tačiau Europoje pirmasis viešas kino seansas buvo surengtas Berlyne Makso ir Emilio Skladanovskių aparatu „bioskopu“ (1895 m. lapkritį). Ko gero apskritai pirmasis viešas filmo rodymas įvyko 1894 m. vasario 5 d. Niujorke.
Pirmieji filmai daugiausiai buvo rodomi laikinai apsistojančių kino rodytojų arba kaip sudedamoji programos dalis vodeviliuose. Filmas trukdavo mažiau nei minutę, rodydavo vieną kasdienio gyvenimo sceną (nufilmuotą iš realybės arbą suvaidintą), viešą įvykį, sporto vaizdus arba slapstiko tipo istoriją. Kinematografinės technikos būdavo mažai arba visai nebūdavo: jokio montažo, kamera statiška, kompozicija teatrališka, neišradinga.
Holivudo iškilimas
Tuo metu populiariausias buvo Prancūzijos ir Italijos kinas, tačiau, Europoje įsisiūbavus Pirmajam pasauliniam karui, Europos kino gamyba gerokai smuko, ir tuo pasinaudojo JAV. Amerikiečių industrija, paprastai siejama su Holivudu (nes ten, Kalifornijoje, buvo šios industrijos centras), tuo metu įgavo ir praktiškai iki šiol išlaikė itin stiprią poziciją kino žemėlapyje: Holivudas tapo pasauliniu kino fabriku, ėmė eksportuoti savo produkciją į daugelį pasaulio šalių ir dominavo jų kino rinkose.
3-iajame dešimtmetyje JAV pasiekė didžiausius kino gamybos mastus (800 vaidybinių filmų per metus). Čarlio Čaplino (Charlie Chaplin) ir Basterio Kytono (Buster Keaton) komedijos, filmai su Daglu Ferbanksu (Douglas Fairbanks), Klara Bau (Clara Bow) ir kt. išgarsino šiuos kino žmones visame pasaulyje. Kino kalba, susiformavusi JAV, buvo perimta kitų kraštų, nors kai kuriose nevakarietiškose valstybėse, turėjusiose stiprias realistines tradicijas (pavyzdžiui, Japonijoje), prigijo lėčiau.
Drauge augo studijų sistema ir jos reklamos metodai, taip pat žvaigždžių sistema, tapusi amerikietiško kino ženklu ir sektinu modeliu kitų šalių industrijoms. Kadangi studijos galėjo efektyviai prižiūrėti visą produkto kūrimo procesą, kino produkcija įgavo iki tol neregėtus mastus ir vis tobulėjo techniškai. Kita vertus, šios sistemos komercinis pobūdis ir blizgučių bei eskapizmo protegavimas neleido reikštis inovatyvumui bei ambicijoms: geras to pavyzdys yra trumpa režisūrinė Eriko fon Stroheimo (Erich von Stroheim) karjera.
XXI amžius, Pirmasis dešimtmetis
Dokumentiniai filmai ko gero pirmą kartą tapo komerciniu žanru: „Imperatoriaus kelionė“, Maiklo Mūro „Farenheitas 9/11“.
Po „Gladiatoriaus“ (2000 m.) sėkmės atgijo susidomėjimas epiniu istoriniu kinu.
Vis labiau tobulėja namų kino sistemos, atsiranda DVD, sukurtų specialiai žiūrėti namuose (pavyzdžiui, „Žiedų valdovo“ trilogija DVD formatu buvo išleista ir teatruose rodytos versijos, ir išplėstinės versijos, skirtos specialiai namų žiūrovams).
Laikui bėgant atsiranda nauja vaizdo technologija HD (high definition). Filmai išleidžiami ne tik DVD formatuose, bet ir Blu-ray.
